Martynas Gediminas paroda "Apie svajones" | parodos lankymas

Sveikas, Martynai,

aš tavo vidinė moteris. Žinau, kad stebi mane iš tolo, per pagarbų atstumą. Nepykstu, kai skoliniesi linijas iš mano kūno ir lankstai jomis ant drobės žmogaus kelius iš žemės į žemę. Tu teisus - virsmui nėra pabaigos, lygiai, kaip ir pradžia slepiasi po šviesai nepralaidžia „juodžiausia juoda“ tavo paveiksluose.

Man patinka atsigulti keliu tavo kūryboje, ačiū, kad suteiki man netikėtas formas ir reikšmes, gramzdindamas į rūdis ir iškeldamas paviršiun šviesą laužiančiomis deimantų briaunomis. Kurie, kaip ir turi būti, tavo ieškoti gaištant brangų laiką, iš tiesų juk ir skirtą kiekvienam savo deimantams šlifuoti. Kasdien, kantriai, kryptingai. Man gera, kad leidi man taip stipriai pakisti, kartais atpažįstu savo pavidaluose tavo brangiausius ir artimiausius. Moteris-Mama-Tėvas-Mokytojas: visus juos apjungia šiluma, su kuria juos prisimeni ir kurių išminčiai kartais patikliai leidi vedžioti savo ranką drobėje. Nes kartu mes žinom daugiau, nei po vieną. Nesvarbu, gyvi mes ar jau išėję. Pabandyk perplėšti knygą perpus-nepavyks.…